Stadiono likimą nulėmė ir premjerai

Stadiono likimą nulėmė ir premjerai

19 октября 2016 15:37

Vilniaus „Žalgirio“ situacija, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, - tai šlovingo visuomenino futbolo klubo, kuris pateko į juodųjų investuotojų rankas ir buvo beveik sunaikintas, kol 2009 metais klubą atkūrė sirgaliai, istorija. Taip pat klubas neteko ir savo stadiono. Šiandien klubas nuosekliai vystosi. Pamažu styguojama visa futbolo piramidė nuo vaikų futbolo iki pagrindinės komandos. Bet sporto bazės ir stadiono, atimtų  machinacijomis ir dėl trumparegės valstybės bei savivaldybės politikos, klubui negražino. Iš esmės, valstybė per „Šiaulių banką“ pati iš savęs 2013 metais galutinai atėmė stadioną, kadaise priklausiusį miestui ir sporto bendruomenei. O bendruomenė buvo dezinformuota – neva jau nieko nebepakeisi. Stadionas ir aplinkinės teritorijos buvo už 40 mln. eurų parduotas privačiam NT plėtotojui „Hanner“, kuris Žalgirio stadiono vietoje planuoja viešbučio, biurų ir butų statybą, nepaisydamas svarbios aplinkybės, jog bendras miesto planas toje vietoje vis dar įpareigoja statyti stadioną. Norint šią nuostatą pakeisti, reikalingas savivaldybės tarybos pritarimas.

15 tūkstančių vietų „Žalgirio“ stadioną praėjusio amžiaus viduryje pastatė vokiečiai, karo belaisviai. Iki Tarybų Sąjungos griūties jis priklausė profesinei sąjungai. Bet futbolą šioje vietoje žaidė nuo 1922 metų: tuomet tai buvo miesto periferija dešiniajame miesto krante – Piromontas.


1993 metais stadionas kartu su kita sporto infrastruktūra, premjero Adolfo Šleževičiaus įsakymu, buvo perduoti Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“.


Draugijai tuomet vadovavo kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Vytas Nėnius, kaip buvo kalbama, tuometinio prezidento, vėliau premjero Algirdo Brazausko aplinkos žmogus. Šleževičius iš esmės atšaukė prieš tai buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus įsakymą dėl turto perdavimo kūno kultūros ir sporto departamentui ir savivaldybėms, kuriame buvo teigiama: „ įrengtos sporto bazės ir įsigytas inventorius negali tapti žmonių grupės arba organizacijos nuosavybe, nes visa tai buvo sukurta visos Lietuvos žmonių darbu ir lėšomis.  Vagnorius, vėliau būdamas eiliniu seimo nariu, apgailestavo, jog prokuratūra ir vyriausybė atmetė jo potvarkį.

Teisininkams naujasis Šleževičiaus įsakymas sukėlė įtarimų. Konstitucinis teismas ėmėsi jį tirti ir 2003 metų kovą paskelbė verdiktą: „nepriklausomai nuo to, kas taps naujuoju savininku, privaloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris įgalintų iš tiesų panaudoti nuosavybę visuomeniniams tikslams.“

Tuomet, dešimtą dešimtmetį, „Žalgirio stadioną“ įvertino vienu milijonu litų. “Nereikalingą turtą“ Žalgirio sporto draugija ėmė pardavinėti, žadėdama rekonstruoti stadioną.

Palyginimui, panašioje situacijoje atsidūrė ir Klaipėdos futbolo stadionas, bet jį pavyko išgelbėti. Klaipėdos savivaldybė išpirko stadioną „Žalgirio“ sporto draugijai sumokėjusi 470 tūkst. litų (virš 136 tūkst. eurų) ir per keletą metų investavo apie milijoną litų. Pati sporto draugija, būdama stadiono savininke, juo nesirūpino.

Vieno iš Kauno stadionų vietoje, kurio nuosavybės teisę iš valstybės gavo minėtoji sporto draugija, buvo pastatytas prekybos centras. Šis Kauno stadionas buvo parduotas už 1,2 milijono litų (0,348 mln. Eurų).  Tuomet buvęs Lietuvos futbolo federacijos direktoriumi Julius Kvedaras  laikraščiui „Kauno Diena“ tvirtino,  jog LFF bandė tartis su „Žalgirio“ sporto draugija, bet nesėkmingai. Visos kalbos, anot Kvedaro, baigdavosi pasiūlymu pirkti.

Skirtingi projektai

1999 metais verslininkas Vladimiras Romanovas nusprendė pastatyti naują stadioną senojo „Žalgirio“ stadiono vietoje ir įsteigė uždarąją akcinę bendrovę, į kurią buvo pakviestos „Žalgirio“ sporto draugija ir Lietuvos futbolo federacija (LFF). Ilgamečio LFF prezidento Liutauro Varanavičiaus nuomone, (Varanavičius LFF prezidento pareigas ėjo nuo 2000  iki 2012 metų, tuo pat metu buvo ir „Ūkio banko“ valdybos pirmininkas nuo 2000 iki 2009), federacija buvo pakviesta siekiant pagerinti projekto įvaizdį.“Federacija buvo įtraukta tarp akcininkų tiesiog nominaliai“, – „Novaya gazeta - Baltija“ teigė Varanavičius. – Tam, kad galima būtų įtikinti savivaldybę ir valstybę, buvo reikalingas svoris. Futbolo federacija reiškė svarų argumentą. Ir mes buvome suinteresuoti stadiono išlikimu“.

Stadionas tuomet įvertintas 4 milijonais litų (1,15 mln. Eurų), kas ir tapo sporto draugijos dalimi įstatiniame uždarosios akcinės bendrovės kapitale, anot dabartinio draugijos vadovo Algio Vasiliausko, be lemiamo balso teisės. 2003 metais prieš planuojamas stadiono statybas Romanovas pasiūlo padidinti įstatinį kapitalą. „Žalgirio“ sporto draugija nusprendžia pasitraukti iš projekto, (anot Vasiliausko, draugijos nariai buvo nusivylę projekto įgyvendinimo delsimu, kartu ir nekilnojamojo turto kaina ėmė augti), ir parduoda Romanovui stadioną: „Novaya gazeta - Baltija“ duomenimis, už 10 milijonų litų (2,9 mln. Eurų). Per 9 vėlesnius metus naujasis stadionas nebuvo statomas, senasis – remontuojamas, o tiesiog skirtingu intensyvumu eksploatuojamas iki visiško nusidėvėjimo.

2003–čiaisiais buvo rimtai kalbama apie kapitalinę stadiono rekonstrukciją, skambėjo 30-34 mln. litų sąmatos skaičiai (8,7 – 9,86 mln. eurų). Bendra vokiečių–prancūzų kompanija „Sportfive“, susidomėjo projektu ir rengėsi pritraukti tarptautinius investuotojus,  pasiūlė išbandytą  Hamburgo „Aol Arenos“ finansavimo modelį. Bendrai paėmus, per visą laikotarpį buvo svarstyti ir atmesti keliolika skirtingo lygio ir parengtumo projektų.

Vladimiro Romanovo brėžynis

Vienas jų – žymaus italų architekto Massimiliano Fukso (VII Venecijos bienalės direktoriaus, garsios Armani laiptinės Niujorke autoriaus, Berlyno ir Zalcburgo planavimo komisijų nario) projektas, atmestas savivaldybės dėl per didelio aukštingumo.

Massimiliano Fukso projektas

Anot Varanavičiaus, buvo kviečiami geriausi architektai, siekiant deramai išvystyti stadiono projektą: „Ir labai gaila, kad tai nepavyko. Jeigu būtų įgyvendintas Fukso projektas, jis priartintų Vilnių prie kitų pasaulio sostinių su tokiu gražiu sporto kompleksu, koks buvo suprojektuotas“.

Veikiausiai Žalgirio stadiono idėja nesutapo su ekonominiais atskirų politinių grupių interesais. Varanavičius teigia, jog naujasis stadionas būtų trukdęs merui Zuokui, nes konkuruotų su 2004 metais atidaryta Siemens arena, kurią 70-80% kreditavo Romanovo bankas (vėliau miesto valdžios susitarimu, finansiniai įsipareigojimai atiteko bankui „Snoras“ dėl pigesnių įkainių).Be to, Žalgirio stadiono projektas trukdė tuometiniam premjerui Algirdui Brazauskui (ėjo ministro pirmininko pareigas nuo 2001 iki 2006), kuris ruošėsi statyti Nacionalinį stadioną Šeškinėje.

  • Trumpas reziumė iš atvirų šaltinių: Nacionalinis stadionas Šeškinėje statomas nuo 1989 metų. Iki 1991 metų išlieta dalis tribūnų karkaso, bet dėl nutrūkusio finansavimo statyba užkonservuota. Po 20 metų, 2007 metais darbai buvo atnaujinti. Už 100 milijonų litų (beveik 29 mln. eurų) statybos bendrovė „Veikmė“ nugriovė seną karkasą ir išliejo naują - didesnį. 2008 metų pabaigoje statybas vėl užkonservavo.

2009 metais prasidėjus ekonominei krizei apie naujų pinigų skyrimą Šeškinės projektui negalėjo būti nė kalbos. Visuotinai imta ieškoti alternatyvos, ir žvilgsniai nukrypo į Žalgirio stadiono teritoriją.

Statymai auga. Baudžiamoji byla

2012 metais Romanovas tapo vieninteliu UAB  „Žalgirio sporto arena“ („ŽSA") akcininku. Tuo metu stadionas buvo įvertintas 357 mln. litų (103,5 mln. eurų). Žiniasklaidoje kalbėta, kad Romanovas nusipirko stadioną pats iš savęs už įtartinai išpūstą kainą. Bet Generalinė prokuratūra informavo „Novayagazeta Baltija“, kad tarp kaltinimų Vladimirui Romanovui, pagrindiniam „Ūkio banko“ bankroto bylos figūrantui, tokio kaltinimo nėra. Nors, kaip teigia Varanavičius, nekilnojamąjį stadiono turtą, kuris dėl ilgamečio parceliavimo, priklausė 15-17 skirtingų UAB, Romanovas supirko už 110 milijonų litų (32 mln. eurų). Atkreipkime dėmesį, jog ši suma artimesnė tai, už kurią „Žalgirio“ stadionas parduotas Avuliui 2015 metais.

Romanovas supirkinėjo stadiono turtą anonimiškai, padedamas Šveicarijos kompanijos: Žalgirio stadiono turto smulkieji savininkai, sužinoję, kad pirkėjas Romanovas, keturis kartus pakeldavo kainą.  Tada bankininkas įsteigė 5 ar 6 UAB ( „ŽSA“ -1,-2,-3) ir pardavė jiems turtą už 357 mln. litų. Varanavičius teigia, kad už tokiu būdu gautas lėšas Romanovas iš „Ūkio banko“ išpirko savo paties pastatą Maskvos centre netoli Kremliaus. Pastate veikia 23 tūkst. kvadratinių metrų verslo centras, kuris įvertintas 150-200 mln. litų (43,5 – 58 mln. eurų). Anot Varanavičiaus, dėl šių Romanovo machinacijų jis ir atsistatydino iš banko tarybos pirmininko pareigų. Jo vietą 2012– ųjų spalį užėmė Arnas Žalys, iškart po Gintaro Ugiansko, kuris pats tapo „Ūkio banko“ baudžiamosios bylos figūrantu. Žalys, kuris šiuo metu vadovauja „Medicinos banko“ tarybai, dirbo „Ūkio banke“ nuo 1998 metų, o 2013 metais tapo banko bankroto administratoriaus komandos nariu, bet kalbėdamas su „Novayagazeta Baltija“ šį oficialiai žinomą faktą iš pradžių neigė. Pats Romanovas viename savo ekscentriškų interviu pavadino Žalį centrinio banko žmogumi savo banke. To laiko žiniasklaidoje Žalys teisino Romanovo stadiono sandorį, pavadindamas jį įprastine banko praktika. Ir dabar pakartojo, jog stadionas Romanovui atiteko už skolas.

Varanavičius jam prieštarauja teigdamas, jog skolingos buvo tos bendrovės, kurios ėmė kreditus iš Romanovo banko: „Firmos, kurios priklausė Romanovui, ėmė iš jo banko kreditus ir pirko pastatus iš kitų Romanovo įmonių užkeltomis kainomis. Kai neišgalėjo gražinti skolų, o pastatų kaina smuko dėl neįgyvendinto projekto, turėjo atiduoti turtą bankui.“

  • Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba informavo „Novaya gazeta - Baltija“, kad tiriamos šios V.Romanovo nusikalstamos veikos: turto, įgyto nusikalstamu būdu legalizavimas, turto iššvaistymas, sukčiavimas, tarnybinės paslapties atskleidimas ir dokumentų klastojimas.Visa baudžiamosios bylos informacija įslaptinta remiantis įstatymu, draudžiančiu viešinti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir todėl neprieinama visuomenei.

2012 metais įsižiebė viltis, jog naujasis stadionas senojo Žalgirio stadiono vietoje vis tik bus pastatytas. Metų pabaigoje Vilniaus savivaldybė paskelbė IV UEFA kategorijos stadiono projektavimo ir statybos darbų konkursą. Iškelti reikalavimai: natūrali danga, ne mažiau nei 10 tūkst. vietų, visa reikiama infrastruktūra. Miesto valdžia įsipareigojo išpirkti stadioną per 10 ar daugiau metų. Vienos žiūrovo vietos kaina neturėjo viršyti 2,5 tūkstančio eurų. Šį konkursą laimėjo tas pats Vladimiras Romanovas. Derybų eigoje, meras Zuokas susitarė su Romanovu dėl stadiono nuosavybės teisių išpirkimo miesto žinion per maždaug 15-20 metų.

Minėtųjų derybų dalyvis, Rolandas Balčikonis, interviu „Novaya gazeta - Baltija“ paminėjo, jog detalusis to meto miesto teritorijos planas numatė stadiono statybą. Tą patį patvirtina ir Liutauras Varanavičius.

Štai Vladimiras Romanovas ėmėsi statyti nacionalinį stadioną už miesto pinigus ir tuo pačiu užsidirbti iš šalia pastatytų biurų. Zuokas interviu „Novaya gazeta - Baltija“ nesyk pabrėžė, jog negalima priversti privataus investuotojo už savas lėšas statyti nuostolingo objekto.

Sausos liekanos​

Atrodė, jog miestas beveik turi naują stadioną, bet bankininkui 2013 metais iškėlė baudžiamąją bylą. Dėl stambaus lėšų deficito banką uždarė, o stadionas atiteko valstybės paskirtam bankroto administratoriui kartu su kitu likvidžiu ir nelikvidžiu sugriuvusios Romanovo imperijos turtu.

  • Lietuvos futbolas nuo 2010 metų glaudžiasi III UEFA kategorijos Lietuvos futbolo federacijos stadione, talpinančiame apie 6 tūkstančius vietų.

Legendinės Vilniaus „Žalgirio“ fanų grupės „Pietų IV“ lyderis Ingvaras Butautas–Storas mano, jog pradėti naujojo stadiono statybos nebuvo būtinybės. „Mano nuomone, apskritai nereikėjo liesti šio stadiono, laužyti ar perstatinėti, – Ingvaras pasidalino mintimis su „Novayagazeta Baltija“. – Jam buvo reikalingas remontas – ne visai kosmetinis, rimtesnis – bet remontas. Jis prastovėtų ilgiau, nei kokie nors naujai pastatyti stadionai. Žiūrėkite, LFF stadioną pastatė iš faneros ir metalo, fanera greitai nusidėvėjo, prireikė jau kelių remontų – o šiam kas, jis betoninis.“ Neseniai per Lietuvos rinktinės mačą LFF stadione du suaugę ir vienas vaikas įstrigo tribūnų grindyse atsivėrusioje skylėje – laimei, niekas nenukentėjo.

Butautas pabrėžė, kad kai Žalgirio stadionas funkcionavo, į varžybas susirinkdavo žymiai daugiau žiūrovų nei nūdieną į LFF. Jis tai sieja su patogesne Žalgirio stadiono lokacija (LFF stadionas randasi gerokai atokiau nuo centro, už stoties), ir turint omeny lietuvišką tingumą – jei toli ir nepatogu – lietuviai į rungtynes nesusirinks.

Butautas, kaip patyręs sirgalius, („Pietų IV“ atšventė 30 metų jubiliejų 2015 metais) apkeliavo visą Europą, kur susidūrė su stadionais, kur kas prastesniais nei „Žalgirio“.

„Nieko ypatingai baisaus ten nebuvo, – teigia jis. – tiesiog „išpiarino“, jog viskas blogai tam, kad pastatytų naują stadioną pritraukiant fondų lėšas. Reikėjo sutvarkyti pačią aikštę ir santechniką persirengimo kambariuose, sėdynes ir sienas perdažyti. Tai beveik viskas ko reikėjo stadionui. UEFA dar reikalavo automobilių stovėjimo aikštelės – na reikėjo pamąstyti kur ją įrengti. Atrankos varžyboms, klubams pilnai jo užtektų. Jei patektume į Čempionų lygos grupių etapą, reikėtų mums padaryti išimtį. O išėjo tai, kas išėjo. Stadiono nėra“

Nauji savininkai

Po „Ūkio banko“ bankroto procedūros ir Romanovo pabėgimo į Maskvą, kur jis gavo politinį prieglobstį, valstybė perleido stadioną į naujas „Šiaulių banko“ rankas. Stadiono įsigijimo sandorio vertė liko komercinė paslaptis, visuotinai neprieinama, o valstybė nepasinaudojo galimybe išsaugoti šią teritoriją miestui ir sportui. Pats stadionas ėmė dirvonuoti. „Kas dėl „Šiaulių banko“, tai procesas buvo pakankamai uždaras, vyko sveikųjų aktyvų perėmimas, auditoriai vertino kiekvieną atskirą atvejį. Toji auditorių ataskaita nebuvo prieinama visuomenei. Niekas nežino oficialių skaičių, už kiek tiksliai „Šiaulių bankas“ įsigijo Žalgirio stadioną“,– teigė Liutauras Varanavičius.

  • „Šiaulių bankas“ po „Ūkio banko“ bankroto perėmė valstybės apdraustus indėlius, kurių vertė 2,7 mlrd. litų (apie 800 mln. eurų), už kuriuos valstybė atsiskaitė Romanovo banko turtu, įskaitant turtą strategiškai svarbiose miesto vietose už 1,9 mlrd. litų (551 mln. eurų), o trūkstamą dalį padengdama iš valstybinio stabilizacinio fondo lėšų – 800 mln. litų (232mln. eurų). Ekspertai teigė, kad iki bankroto, Romanovo bankas savo turtu nepadengė 145 mln. eurų finansinių įsipareigojimų.

2015 metais Žalgirio stadioną pardavė nekilnojamojo turto plėtotojui – „Hanner“ – už 40 mln. eurų. Arvydas Avulis, bendrovės savininkas, stadiono teritorijoje planuoja pastatyti dar vieną viešbutį ir prabangius būstus su vaizdu į Gedimino pilį.

Į viešbutį Žalgirio stadiono vietoje Avulis planuoja investuoti 20 mln. eurų, o bendrai į projektą apimantį butus ir biurus – 200 mln. eurų. Koks planuojamas projekto pelnas, investuotojas vargu ar atskleis. Šiuo metu Avulis nugriovė pusę stadiono skersai padalindamas jį į dvi dalis. Vakarinę tribūną ir pietinės pusę juosia tvora, liejami naujo viešbučio pamatai. Griauti stadioną naujasis savininkas turi teisę, bet Vilniaus miesto bendrasis planas kol kas įpareigoja teritorijoje palikti futbolo stadionui reikiamą plotą. Kyla klausimas: ar liks tiek ploto? Avulis, prieš pirkdamas žemę, negalėjo nežinoti šios aplinkybės, bet, veikiausiai, palaikė ją nereikšminga kliūtimi. Greičiausiai, tikslinis griovimas ir tikslinis užstatymas, parodo, kad Avulis vertina situaciją, suvokdamas, jog  jo rankos kol kas neatrištos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pavaduotojas ryšiams su visuomene Aleksandras Zubriakovas pranešė „Novaja gazeta-Baltija“, kad klausimas dėl būtinybės statyti stadioną bei arba pramoginės paskirties objektą minėtoje teritorijoje bus išspręstas iki kitų metų pabaigos, kai bus peržiūrimas Vilniaus miesto bendrasis planas.

Iš pradžių Avulis nugriovė teatro areną, užimančią 1,3 hektaro Žalgirio sporto komplekso teritorijos prie pat upės ir baigia užstatyti ją daugiabučiais. Jau paleista apartamentų reklama, kuriems suteikti LDK valdovų vardai.


Šaltinis artimas Vilniaus miesto administracijai „Novaya gazeta - Baltija“ teigia, jog sostinei nereikia tokio kiekio butų ir jie bus realizuoti labai negreitai.


Šaltinio duomenimis, šiuo metu pastatyti 3 000 butų, kuriuos gana sunku parduoti. Papildomai šiuo metu statomi arba ketinami statyti apie 2500 butų.

„Zuokas teigė, jog stadioną daugiabučiais užstatys tik per jo lavoną, bet jis vis dar gyvas, o stadiono jau nėra. Labai gaila, kad prieš palikdamas postą jis priėmė sprendimą ir leido užstatyti stadioną, būtent pakeitė bendrąjį miesto planą taip, kad šią teritoriją galima būtų užstatyti. Man labai gaila“, — pasakė Varanavičius.

Tuo tarpu, anot Vilniaus eks–mero Artūro Zuoko, privalomas reikalavimas teritoriją panaudoti futbolui išnyko 2008, mero Juozo Imbraso, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nario vadovavimo laikotarpiu.Tuomet buvo patvirtintas naujas detalusis miesto planas. „Buvo palikta galimybė, bet ne prievolė“– teigė Zuokas.

  • Vilniaus savivaldybės pažyma parengta „Novajagazeta Baltija“ prašymu:

· 2007m. patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas. Jame Žalgirio stadiono teritorijoje numatytas nacionalinis futbolo stadionas ir pramogų objektas. (Meras Zuokas)

· 2009 m. patvirtinamas teritorijos detalusis planas. Tiek brėžiniuose, tiek aiškinamajame rašte numatytas reikalavimas statyti futbolo stadioną ar areną. (Meras Imbrasas)

· 2010 m. išduodamas leidimas griauti, motyvuojant tuo, kad bus statomas naujas stadionas. (Meras Navickas)

· 2014 m. teritorijos detaliojo plano brėžinys pakeičiamas, stadionas nebeturi konkrečios dislokacijos vietos sklype. Aiškinamajame rašte stadionas išlieka. (meras Zuokas)

· 2016 m. investuotojas pradeda stadiono griovimą ir verslo bei gyvenamųjų kvartalų plėtrą. Galimybė toje teritorijoje (kvartalo viduje) statyti stadioną išlieka.(Meras – Remigijus Šimašius)

Vyriausybei Žalgirio stadionas nereikalingas

Kaip prisimena Artūras Zuokas, projektas, su kuriuo Romanovas laimėjo konkursą (architektas S. Kuncevičius) – prekybos centras su stadionu virš jo – tuomet tiko savivaldybei.


Bet po to, anot Zuoko, įsiterpė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius: jis „aiškiai pasakė, kad Vilnius gaus pinigus Šeškinės stadionui, o Žalgirio reikia atsisakyti, nes dviejų stadionų nereikia. Mes sutikome, nes vyriausybės pozicija dėl Europos sąjungos lėšų yra svarbi“


Zuokas tvirtino „Novaya gazeta- Baltija“, kad svarbų vaidmenį atliko ŪBIG bankrotas (dukterinė „Ūkio banko“ įmonė), prieš tai įvykęs konkursas tapo neaktualus, nes valstybės paskirtas bankroto administratorius neturėjo jokio noro tęsti „Ūkio banko“ veiklą. Varanavičius mano, jog tą patį projektą galėjo vystyti ir „Šiaulių bankas“: „Tai nuo žmonių priklauso. Tikrai ne nuo tos „Ūkio banko“ bankroto situacijos". O savivaldybės konkursas statyti naująjį stadioną vietoj senojo oficialiai buvo likviduotas 2014 m. gegužės 30–tąją. 

Miesto valdžia teigia, jog visi sprendimai, susiję su „Žalgirio“ stadionu, buvo priimti ankstesnių valdžių, mąstyti reikėjo tuomet, kai jas rinkom. Apie tai „Novaja gazeta- Baltija“ kalbėjo vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis. Dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius teigia, jog naujojo stadiono idėją senojo „Žalgirio“ vietoje galutinai laidoti visgi per anksti:

„Pagal bendrąjį planą buvusio „Žalgirio“ stadiono vietoje numatytas visuomeninės paskirties objektas. Teorinė galimybė reikalauti, kad ten būtų pastatytas stadionas, išlieka. Tačiau čia daugiau priklauso nuo privataus investuotojo. Savivaldybė yra apsisprendusi toliau vystyti Nacionalinio stadiono Šeškinėje projektą”, - „Novaya gazeta Baltija“ teigė meras. Kalba iš naujo sukasi apie daugiafunkcinio IV UEFA kategorijos stadiono statybą.

Reziumuojant, dabartinei miesto valdžiai „Žalgirio“ stadionas - nereikalingas. Savivaldybė kartu su vyriausybe ketina atnaujinti nacionalinio stadiono ant Šeškinės ozo statybą, siekdamos pritraukti stambius europinius fondus.

Šeškinės stadiono statybos „konkursas“ prasidėjo daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus ir pratęstas iš naujo, anot einamojo konkurso teisininkės  Dovilės Burgienės, iki šių metų gruodžio 8 dienos. Tuo tarpu verslas „patyliukais“ ir pusiau legaliai įsisavina visuomeninės paskirties Žalgirio stadiono teritoriją biurams ir butams statyti.


Vertimas iš rusų kalbos. Originalas: Судьбу стадиона решали и премьеры


 


Комментарии (2)

Комментарии (2):

Others can perform an erection but cannot maintain it during sexual intercourse. However, it is important to have the doctor's opinion first before taking these oral medications because these might have negative side effects about the body.

Po stadionu yra valstybės žemė, kurios vertė 18,5 mln. eurų. "Hanner" šitos žemės niekada nepirko. Ji tik išnuomota stadiono veiklai užtikrinti... Visuomenė tik nmulkinama, siekiant užvaldyti visų mūsų turtą

Написать комментарий:

Вы также можете оставить комментарий, авторизировавшись.